Praėjusiuose „Suvalkiečio“ numeriuose pasakojome apie ilgamečius Marijampolės autobusų parko vairuotojus, kurių darbo stažas – per trisdešimt metų. Šiandien skaitytojus supažindiname su autobusus vairuojančiomis moterimis, kurių Marijampolės autobusų parke dirba net trys.
Vairavimas – ir hobis, ir atsakomybė
Ramunės Brazaitienės pristatinėti skaitytojams tarsi ir nereikia. Ją pažįsta daugelis gyventojų. Iš moterų ji ilgiausiai dirba Marijampolės autobusų parke. Keleivinį autobusą priemiesčio maršrutu Marijampolė–Keturvalakiai–Karkliniai Ramunė vairuoja nuo 2021-ųjų gruodžio. Šiais metais moters laukia dvi apvalios datos – Ramunė švęs 45-erių sukaktį ir sueis penkeri metai, kai ji dirba Marijampolės autobusų parke.
Visada besišypsančią, komunikabilią vairuotoją pamėgę keleiviai – ją pažįsta visi šiuo maršrutu važinėjantys žmonės, dauguma iš jų tapę gerais draugais, su kuriais vairuotoja pasikalba iš širdies.
Ramunė neslepia, kad dabartinis darbas – jos išsipildžiusi svajonė. Moteris visada mėgo vairuoti dideles mašinas ir jai labai patinka bendrauti su žmonėmis. Visa tai ji atrado pradėjusi dirbti Marijampolės autobusų parke. „Aš tiesiog gimusi vairuoti. Ir tikrai nebijau vairuodama tokį didelį autobusą – man dar lengviau, negu vairuoti mažą automobilį. Dideliame autobuse jaučiuosi kaip karalienė“, – juokavo Ramunė.
Prieš pradėdama dirbti autobuso vairuotoja moteris dvejus metus vairavo vilkiką, su vyru važinėjo po užsienį. Sugebėdavo sunkvežimį pati ir pasiremontuoti. Vairuojant autobusą viso to neprireikia, Marijampolės autobusų parke yra techninis centras, kur prižiūrimas keleivinis transportas.
Darbo žavesio neatbaido ir tai, kad darbą autobusų vairuotojai pradeda labai anksti. Pirmasis reisas iš Marijampolės į Karklinius – 6 val., tad į darbą, kad būtų laiku, Ramunė išvyksta penktą ryto. Keltis tenka, kai kiti dar saldžiai miega. „Man nesunku anksti keltis. Tik aišku, dienotvarkė turi būti griežta, stengiuosi 22 valandą jau būti lovoje“, – pasakojo moteris.
Visada gerai nusiteikusi, besišypsanti vairuotoja keleiviams – tikra dovana, o keleiviai – jai, nes vairuotoja labai mėgsta bendrauti. „Per daugiau nei ketverius metus nesu susipykusi nė su vienu keleiviu. O jų būna įvairiausių. Važiuoja ir neblaivūs asmenys, bet sugebu nusišnekinti“, – sakė Ramunė.
Anot vairuotojos, su keleiviais ji nuoširdžiai pasikalba. Būna, kad žmonės ir pačius jautriausius dalykus išsipasakoja, pasitaria su ja. Ramunė juokauja, kad sezoninių daržovių, vaisių jai pirkti nereikia, gyventojai apdalina priskynę savo darže ar sode, taip tarsi padėkodami vairuotojai, kad ji tokia gera. „Per tiek metų mes tapome kaip šeimos nariai. Juk pripranti prie žmonių, prie vietovės. Jeigu man atostogos, keleiviai tuoj pat pasigenda, kur aš dingau, feisbuke rašo, klausia, ar neišėjau važinėti kitais maršrutais. Aš taip pat pastebiu, jeigu nuolat važinėjantis keleivis kažkur pradingsta, teiraujuosi kitų, ar kas neatsitiko“, – kalbėjo Ramunė.
Anot moters, daug kas jos klausia, ar neatsibosta tiek metų kelis kartus per dieną važinėti tuo pačiu maršrutu. „Neatsibosta, nes kiekviena diena vis kitokia. Aišku, kelią žinau mintinai, jeigu kas mane vežtų užrištomis akimis, išvardinčiau visas kelyje pasitaikančias duobutes, bet nuobodulio nejaučiu“, – kalbėjo Ramunė.
Ši žiema išskirtinė ne tik dėl ilgai trunkančių šalčių. Turėjome ir užpustytų, slidžių kelių. Moteris sako, kad neturi baimės jausmo, nebūna taip, kad vakarais žiūrėtų pro langą, kaip be atvangos sninga, pusto, ir nerimautų, kaip rytoj reikės važiuoti, kokie bus keliai. „Tiesiog sėdu ir važiuoju. Visada atsargiai, ramiai, kad nereikėtų staiga stabdyti. Juk keleivius vežu, už juos atsakau. Turiu važiuoti taip, kad žmonės jaustųsi komfortiškai – nepargriūtų, neužsigautų“, – aiškino Ramunė.
Moteris džiaugiasi, kad gyvenimas atneša naujovių, modernėja, dėl to ir dirbti lengviau. „Visi keleiviai iš pradžių nenorėjo elektroninių bilietų, o dabar patenkinti, net negalvoja, kad galėtų būti kitaip – tik išnaudoja įdėtus pinigus ir vėl papildo bilietą, be to, susitaupo.“
Ramunė tikisi, kad civilizacija neaplenks ir jos maršrute esančio žvyrkelio iš Keturvalakių į Degučių kaimą Vilkaviškio rajone. Ši trijų kilometrų atkarpa kelia daugiausia rūpesčių. Žiemą kelias sunkiau išvažiuojamas, rudenį – purvynas, o vasarą – dulkės.
„Ar mėgsti savo darbą, galima spręsti pagal tai, ar nori į jį grįžti po atostogų. Aš per atostogas arba jeigu būna kelios šventinės dienos visada pasiilgstu darbo. Vairavimas man ir hobis, ir atsipalaidavimas“, – sako R. Brazaitienė.
Nuo mažens linko prie technikos
34 metų Viktorija Lenkutytė Marijampolės autobusų parke dirba nuo 2024 metų. Moteris vežioja keleivius iš Marijampolės į Plutiškes. Nuo sausio mėnesio moteris važinėja nauju autobusu „Iveco Bus Crossway Le Natural Power“, kurį Marijampolės autobusų parkas įsigijo praėjusių metų pabaigoje. Didelį, modernų, 44 sėdimų vietų autobusą smagu vairuoti, nors pradžioje Viktorija labai bijojo, kaip jai seksis kelionė.
Kolegos drąsino, kad viskas bus gerai, o aš baiminausi, kaip tuose Puskelnių žieduose su tokiu ilgu autobusu iškraipysiu. Tereikėjo pradėti ir visos baimės dingo. Dabar jaučiuosi puikiai, autobusai patogūs, manevringi, jais džiaugiasi ir keleiviai. Salonas kvepia, šilta.“
Nors autobusą vairuojanti moteris jau ne naujiena, Viktorija sako, kad pradžioje pastebėjusi, kaip keleiviai ją smalsiai nužiūrinėja. Dabar stebėjimąsi pakeitė draugiškumas. Keleiviai pasitiki vairuotoja, pasidžiaugia ja, o moksleiviai, kurių nemažai važinėja autobusais – geriausi draugai. „Ir pagyvenę žmonės patenkinti, išleidžiu juos arčiau namų, kad toli eiti nereikėtų. Žmonės labai tai vertina“, – kalbėjo vairuotoja.
Viktorija pasakojo, kad nuo mažens buvo linkusi prie technikos. Tėvai gyveno Gižuose, ūkininkavo. Ji – jauniausia, brolis ir sesuo jau buvo palikę namus, tad tėtis ją vis imdavo kartu į darbą. „Moku traktoriumi, kombainu važiuoti, sunkvežimį esu vairavusi. Aišku, autobuso vairavusi nebuvau ir jo vairuotoja neketinau dirbti, bet taip susiklostė. Buvau prekybos centro apsaugos darbuotoja, buvo mažinami etatai, likau be darbo. Draugė pakalbino Marijampolės profesinio rengimo centre lankyti autobuso vairavimo kursus. Lankiau, išsilaikiau autobuso vairavimo (D kategorijos) teises ir atėjau į Marijampolės autobusų parką.
Pasak Viktorijos, jai patinka šis darbas. Smagu vairuoti didelę transporto priemonę, bendrauti su keleiviais, kurie draugiški, dažnai gerą žodį pasako. Ir kolektyvas labai draugiškas, vyrai drąsina moteris, prireikus pataria. Kai tiek daug palaikančių, iš tiesų ir sekasi. Lapkritį jau buvo metai, kai Viktorija vairuoja autobusą.
Moteris pastebi, kad tie metai labai greitai pralėkė. „Niekada nepagalvojau, kad dirbsiu autobuso vairuotoja, o dabar neįsivaizduoju savęs kitame darbe. Dar kirba mintis ir vilkiką pavairuoti“, – kalbėjo Viktorija.
Autobuso vairuotoja tapo netikėtai
34 metų Ingridą Karpavičienę, vairuojančią didelį autobusą, keleiviai vadina mergaičiuke. Didelį autobusą vairuojanti smulkutė, besišypsanti, draugiška, rami moteris gyventojams kelia geras asociacijas. Ne vienas pamatęs pasako: „Gerai ta mergaitė vairuoja“.
Ingrida Marijampolės autobusų parke dirba nuo 2024-ųjų gegužės. Važinėja dviem maršrutais: Marijampolė–Valavičiai, Marijampolė–Naujiena. Tai daro su malonumu, nors niekada negalvojo apie tokią specialybę, nesvajojo, kad dirbs keleivinio autobuso vairuotoja.
„Dirbau pašte. Kolegė pasiūlė lankyti Marijampolės profesinio rengimo centre autobuso vairavimo kursus. Į tuos kursus nepatekau, bet mintis apie autobuso vairavimą liko galvoje ir nuolat kirbėjo. Tad po kurio laiko vėl užsirašiau į kursus, išsilaikiau teises ir atėjau į Marijampolės autobusų parką“, – taip apie darbo pradžią pasakojo Ingrida.
Pasak moters, nuo pirmųjų darbo dienų ji nejautė jokio nerimo, įtampos, nebijojo, tiesiog buvo gerai emociškai nusiteikusi. „Pajutau, kad man patinka vairuoti autobusą, bendrauti su keleiviais, gerai jaučiuosi“, – kalbėjo Ingrida.
Anot vairuotojos, autobusais dabar važinėja vyresnio amžiaus žmonės arba moksleiviai. Labai smagu su vyresniaisiais bendrauti. „Pastebiu, kad kuo daugiau metų žmogui, tuo jis įdomiau papasakoja apie gyvenimą. Bendravimas su jaunimu taip pat džiugina. Maloniai stebina, kad moksleiviai mandagūs, draugiški. Viena keleivė man šokoladuką davė, o prieš Kalėdas „Rafaelo“ saldainių dėžutę įteikė“, – pasakojo vairuotoja.
Ingrida su vyru augina dvi dukras. Moteris džiaugiasi, kad šeima ją palaiko, o mažoji nori važiuoti autobusu, kurį vairuoja mama.
Ingrida mano, kad dirbant autobuso vairuotoja reikia daug kantrybės, empatijos, kitaip nesugebėsi šio darbo gerai atlikti, kad keleiviai būtų patenkinti, kad pats gerai jaustumeisi. Aišku, reikalingas ir kritinis mąstymas, greita orientacija, šaltakraujiškumas. „Turbūt šios savybės įgimtos. Žiūrėkite, vienas žmogus visą gyvenimą bando išsilaikyti teises, kad galėtų vairuoti automobilį, ir jam nepavyksta. Kitas viską geba iš pirmo karto“, – svarstė moteris.
Ingrida džiaugiasi savo darbu ir artimiausiu metu neketina jo keisti. Kartais pasvarsto, kad būtų įdomu ir traukinį pabandyti vairuoti.