Marijampolės autobusų parke dirba 41 vairuotojas. Iš jų 39 vyrai ir dvi moterys. Marijampolėje tai dar vis retenybė: moterys, vairuojančios autobusus, dar vis stebina aplinkinius. Vairuotojoms dažnai mojuoja praeiviai, su jomis mielai bendrauja keleiviai, o vaikai tampa geriausiais draugais. Kas paskatino moteris pasirinkti autobuso vairuotojos profesiją, kaip jos jaučiasi sėdėdamos prie keliolika tonų sveriančio autobuso vairo, pasiteiravome jų pačių – UAB „Marijampolės autobusų parkas“ vairuotojų.

Vairuoti autobusą – išsipildžiusi svajonė

Marijampolietė Ramunė Brazaitienė Marijampolės autobusų parke dirba nuo praėjusių metų gruodžio pradžios. Keturiasdešimtmetį peržengusi moteris didžiuliu autobusu, talpinančiu per šešiasdešimtį keleivių, važinėja priemiesčio maršrutu Marijampolė – Keturvalakiai – Karkliniai. Per dieną ji šiuo maršrutu įsuka daugiau kaip 260 kilometrų.

Ramunei didelė transporto priemonė – ne naujiena. Ji dvejus metus kartu su vyru po užsienį važinėjo vairuodama vilkiką. „Vyras buvo puikus mokytojas, ne tik išmokė gerai vairuoti krovininį sunkvežimį, bet ir perdavė daug techninių žinių. Kai išsiskyrėme, supratau, kad ir toliau noriu vairuoti, viliojo didžiulės mašinos, todėl nusprendžiau padirbėti autobuso vairuotoja. Įgijau teisę vairuoti autobusą ir per Užimtumo tarnybą atėjau dirbti į Angelės Bižienės transporto įmonę, o nuo gruodžio perėjau į Marijampolės autobusų parką“, – pasakojo Ramunė. 

Pasak moters, autobuso vairuotojos profesiją ji pasirinko dėl dviejų dalykų. Jai labai patinka bendrauti su žmonėmis ir vairuoti didžiules mašinas. Autobusas kaip tik tai, apie ką Ramunė svajojo. „Aš tiesiog gimusi vairuoti. Ir tikrai nebijau važiuodama tokiu dideliu autobusu, man dar lengviau negu vairuoti mažą automobilį. Nebijau ir gedimų. Buvęs vyras daug ko išmokė. Su technika aš draugauju. O su keleiviais bendrauti gera. Žmonės man itin malonūs ir geri. Dar vis išgirstu, kai nustebę keleiviai sako: „Pirmą kartą matau moterį prie vairo“. Kiti pagiria, šaunuole pavadina. Kad kažkas būtų piktai ką nors pasakęs, taip dar nebuvo“, – kalbėjo Ramunė.

Ypač moterimi vairuotoja džiaugiasi mažieji keleiviai. Ramunė pasakoja turinti mažų draugų. Vienas darželinukas vairuotojai net šokoladuką padovanojo, o Ramunė pamačiusi jį gatvėje, pasignalizuoja. Mama, vairuojančia autobusą, didžiuojasi ir dukros. Joms klasiokai ausis išūžė, kokia jų mama šauni, linksma, draugiška keleiviams.

Pasak moters, keleivių elgesio kultūra tikrai gera, nekyla jokių konfliktų. „Jau metai, kai važinėju tuo pačiu maršrutu. Mes vieni kitus pažįstame, lyg giminės tapome. Jeigu išeinu atostogų ir ilgėliau nedirbu, mano keleiviai nerimauja, kada aš sugrįšiu“, – draugiškais žmonėmis džiaugėsi Ramunė. Moters teigimu, darbovietėje kolegos vyrai irgi labai pagarbiai su jomis elgiasi, prireikus – padeda, pataria. Darbo krūvis normalus – tikrai nepervargsta. Autobusų parke sudarytos puikios sąlygos poilsiui, gali pavalgyti, kavos išgerti. Ir su vadovais santykiai geri, jaučia jų palaikymą, rūpestį. Direktorė nuolat klausia, kaip moterys jaučiasi, ar viskas gerai, autobusų stoties viršininkas taip pat rūpinasi, kad vairuotojoms darbe sektųsi.

R. Brazaitienė pasakojo, kad nuo vaikystės ją domino technika, visada norėjo būti vairuotoja. Tad nors baigusi bendrojo lavinimo mokyklą įgijo virėjos specialybę, niekada ja nedirbo. „Išsipildė mano svajonė – vairuoju autobusą ir jaučiuosi puikiai. Net per atostogas imu ilgėtis darbo“, – savo specialybe džiaugiasi Ramunė.

Dirbant svajonių darbą moteriai nuotaikos negadina nė tai, kad reikia anksti keltis. Kai autobusas iš stoties išvažiuoja 6 val., Ramunė keliasi truputis po ketvirtos. Vairuotoja nepuola į paniką net jeigu keliai užpustyti – vis tiek išeitis atsiranda, sulauki pagalbos. Liūdina šiek tiek prasti keliai, ypač žvyrkeliai, nes jais važinėjant gadinami geri ir gražūs autobusai, bet optimistiškai sako – gal kada ir tą kelią Vilkaviškio rajone į Degučių kaimą išasfaltuos. Ramunė mano, kad su viskuo įmanoma susitvarkyti, svarbu, kad mėgtum tai, ką darai.

Iš troleibuso persėdo į autobusą

Zita Burčikienė Marijampolės autobusų parke dirba dar tik nuo rugpjūčio. Penktą dešimtį įpusėjusi moteris vairuoja 33 vietų autobusą ir važinėja priemiestiniais maršrutais Marijampolė–Mokolai– Baraginė, taip pat Marijampolė – Gudeliai – Daugirdai.

„Esu kaunietė, Kaune ilgai gyvenau, bet gyvenimas privertė sugrįžti į tėviškę. Slaugiau pasiligojusią mamą Liudvinave ir pasilikau mamytės namuose“. Pasak moters, dabar pusė jos šeimynos gyvena užsienyje, viena dukra – Kaune.

Vairuoti autobusą Zitai nebuvo didelė naujiena, nes Kaune 15 metų, iki 2010-ųjų, ji dirbo troleibuso vairuotoja. Pasak moters, troleibusą vairuoti sudėtingiau. Turi ne tik į kelią žiūrėti, bet ir į viršų, stebėti visus persijungimus ir juos žinoti.

Paklausta, kodė l nusprendė vairuoti autobusą, Zita sako labai mėgstanti bendrauti, dirbti su žmonėmis. Jai ėmė stigti to bendravimo, pasiilgo žmonių. „Pradėjau sapnuoti, kad vairuoju autobusą“, – pasakojo moteris. Todėl grįžusi iš užsienio, kur dirbo irgi prie technikos, moteris įsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir pasisakė, kad norėtų išsilaikyti autobuso vairuotojos teises. Jas įgijusi atėjo dirbti į Marijampolės autobusų parką.

Paklausta, ar prisimena kokia buvo pirmoji darbo diena, Zita juokiasi, kad tą dieną gavo krikštą. Klaipėdos gatvėje į priekinį autobuso ratą trenkėsi automobilis BMW. Tai buvo pirmasis ir vienintelis eismo įvykis moteriai vairuojant autobusą. 

Zita džiaugiasi ne tik maloniais keleiviais, kurie pamatę moterį prie vairo, daug dažniau šypsosi, bet ir kitais eismo dalyviais. Anot jos, neteko sutikti vairuotojų, kurie piktybiškai elgtųsi, neleistų iš stotelės išvažiuojančiam autobusui įsirikiuoti į eilę. Tad nuotaikos kelyje negadina niekas. Paklausta, koks pojūtis vairuoti didžiulį autobusą, Zita sako, kad – vienas malonumas, su didele technika ji jaučiasi saugiau, manevruoti netgi lengviau negu mažesne transporto priemone, nes matomumo laukas platesnis.

Pasak moters, ją nuo mažų dienų viliojo technika. Prisimena, kaip dar moksleivė būdama tėvuko traktorių su malonumu vairuodavo. Baigusi mokyklą moteris įgijo siuvėjos profesiją, bet pomėgis technikai nugalėjo.

Zitai, kuri yra dirbusi ir privačiame sektoriuje, darbas įmonėje geriau negu pas privatininką. „Čia yra visos socialinės garantijos, niekada nevėluoja atlyginimai, nustatytu laiku eini atostogauti, dirbi pagal grafiką. Jokios sumaišties, visur tvarka, tuomet ir dirbti malonu. Gera, kai ir iš vadovų jaučiame palaikymą, paramą, taip pat iš kolektyvo vyrų“, – sako moteris, pridurdama, kad dabar dirba darbą, apie kurį svajojo. Dukra, išgirdusi, kad mama įgijo teisę vairuoti autobusą, sveikino išdrįsus siekti savo svajonės.

 

Loreta TUMELIENĖ